This essay is written in both English and Lithuanian — lietuviškas tekstas žemiau.

Flow of Thoughts

Life shapes me. And I create art.

My name is Simona Finkelstein.

Sometimes it feels as though I chose the path of an artist.

But the longer I live, the more I realize that it wasn’t me who chose creativity.

It chose me.

I cannot remember a life without an inner calling to create.

I paint, photograph, draw, work with textiles, watercolor, acrylics, and oils. I dance. Sometimes I write.

To me, these are not different art forms.

They are one continuous flow of creation.

Flow of Thoughts (2016–2026) is a collection that grew over ten years alongside my own life.

This collection was not born in a studio.

It was born in life.

When my daughters were born, my world became the size of our home. For nearly five years, I barely painted. There was no studio. No canvases. No time that belonged only to me.

But creativity never disappeared.

It quietly kept growing within me.

Until one day I realized:

I cannot not paint.

I had to find another way.

So I began looking around.

At fabrics.

At old clothes.

At bed linen.

At pieces of linen that had already lived one life.

And at new linen, still waiting for its story to begin.

I arranged.

I stitched.

I cut.

I rearranged.

At first, I didn’t even realize I was making paintings.

It felt as though I was simply playing. Directing a small performance made of fabric, stains, textures, and threads. I was cutting and arranging little hidden worlds, like the “secrets” we made as children, uncovering them layer by layer.

That play became my meditation.

A way of listening to myself.

Once the textile piece was complete, I stretched it over a wooden frame, primed it, and painted.

Some works needed almost no paint at all.

The material spoke for itself.

Others were covered in thick layers of oil paint.

Only now do I understand that these works brought together everything I had learned throughout my life.

Scenography.

Textiles.

Painting.

Motherhood.

Life itself.

Perhaps that is why my work is filled with layers.

After all, we are made of layers too.

Memories.

Experiences.

Joy.

Loss.

Hope.

Over those ten years, it wasn’t only the paintings that changed.

I changed too.

Today, I no longer see Flow of Thoughts as simply a collection.

I see ten years of life.

Years of creating while watching my daughters grow.

And growing alongside them.

Learning to trust my intuition.

Creating became the place where I could return to myself.

A small space where I could flow with life instead of against it.

Without it, that flow would have been much harder.

This is not the end of the story.

It is simply the end of one “flow of thoughts”.

Because every flow naturally becomes the next.

🇱🇹 Lietuviškai

Negaliu netapyti

Gyvenimas kuria mane. O aš kuriu meną.

Esu Simona Finkelstein.

Kartais atrodo, kad pasirinkau menininkės kelią.

Bet kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu – ne aš pasirinkau kūrybą.

Ji pasirinko mane.

Neprisimenu gyvenimo be noro kurti.

Tapau, fotografuoju, piešiu, kuriu tekstile, akvarele, akrilu ir aliejumi. Šoku. Kartais rašau.

Man visa tai nėra skirtingos meno formos.

Tai viena nenutrūkstanti kūrybos tėkmė.

„Minčių tėkmė” gimė ne studijoje.

Ji gimė gyvenime.

Gimus dukroms, mano pasaulis susitraukė iki namų. Beveik penkerius metus netapiau. Nebuvo studijos. Nebuvo drobių. Nebuvo laiko, kuris priklausytų tik man.

Tačiau kūryba niekur nedingo.

Ji tyliai augo manyje.

Kol vieną dieną supratau:

Negaliu netapyti.

Turiu atrasti būdą.

Pradėjau dairytis aplink.

Į audinius.

Į senus drabužius.

Į patalynę.

Į lino gabalus, kurie jau buvo nugyvenę vieną gyvenimą.

Ir į naują liną, dar tik laukiantį savosios istorijos.

Dėliojau.

Siuvau.

Kirpau.

Perdėliojau.

Iš pradžių net nesupratau, kad kuriu paveikslus.

Atrodė, kad tiesiog žaidžiu. Režisuoju mažą spektaklį iš audinių, dėmių, faktūrų ir siūlių. Karpau lyg vaikystės sekretus – mažus paslėptus pasaulius, kuriuos sluoksnis po sluoksnio vėl atrandu.

Tas žaidimas tapo mano meditacija.

Būdu išgirsti save.

Kai skiautinys baigtas, ištempiu jį ant porėmio, gruntuoju ir tapau.

Kai kuriems paveikslams dažų beveik nereikia.

Kalba pati medžiaga.

Kiti pasidengia storais aliejinių dažų sluoksniais.

Tik dabar suprantu, kad šiuose paveiksluose susitiko viskas, ką gyvenime buvau išmokusi.

Scenografija.

Tekstilė.

Tapyba.

Motinystė.

Gyvenimas.

Gal todėl mano darbuose tiek daug sluoksnių.

Juk ir mes patys esame sudaryti iš sluoksnių.

Prisiminimų.

Patirčių.

Džiaugsmo.

Netekties.

Vilties.

Per tuos dešimt metų keitėsi ne tik paveikslai.

Keičiausi ir aš.

Todėl šiandien į „Minčių tėkmę” (2016–2026) žiūriu ne tik kaip į vieną kolekciją.

Matau dešimt metų gyvenimo,

kūrybos, augant mano dukroms.

Ir augant man kartu su jomis.

Dešimt metų mokantis pasitikėti intuicija.

Per tuos metus kūryba buvo mano vieta sugrįžti į save.

Maža erdvė, kurioje galėjau tekėti kartu su gyvenimu, o ne prieš jį.

Nes be jos tekėti buvo sunkiau.

Tai ne istorijos pabaiga.

Tai vienos tėkmės pabaiga.

Nes kiekviena tėkmė natūraliai virsta kita

Subscribe now

Some moments become paintings. Others become words.

I wanted to create a place for those words.

Today, I’m opening that door.

I’m beginning with I Cannot Not Paint—a reflection on ten years of Flow of Thoughts, motherhood, creativity, and the quiet ways life shapes me.

I’d be happy to have you here.

I’ll be writing in both English and Lithuanian.

⸻

🇱🇹 Lietuviškai

Kai kurios akimirkos tampa paveikslais. Kitos – žodžiais.

Norėjau sukurti erdvę šiems žodžiams.

Šiandien atveriu jai duris.

Pradedu tekstu „Negaliu netapyti” – pasakojimu apie dešimt metų trukusią „Minčių tėkmę”, motinystę, kūrybą ir tylius būdus, kuriais gyvenimas mane formuoja.

Džiaugsiuosi, jei būsite kartu.

Rašysiu lietuvių ir anglų kalbomis.